Jei nebūtų protėvių, nebūtų manęs.
|
Ar kada žiūrėjote į akis išminčiai? O gyvenimo patirčiai? Aš, dabar jau žinau – taip. Tos akys – ne protingų profesorių, darbdavių ar autoritetų. Tos akys – mano promočiutės sesers. Žiūriu į raukšlėtas rankas ir negaliu patikėti, kad štai mes esam Žemėje tuo pačiu metu, kad sėdim tame pačiame kambaryje, kad tuo pačiu oru kvėpuojam ir štai jos klausiu apie savo šeštą kartą – proproprosenelius. O ji atsako ne iš kažkieno perpasakojimų – ji juos pažinojo, mylėjo ir jų buvo globojama. Ji graudinasi dėl savo per anksti išėjusių artimųjų – graudinuosi ir aš. Ji juokiasi iš keistų jų gyvenimų nutikimų – juokiuosi ir aš. Ji pasakodama susimąsto – ir aš susimąstau. Verčiu mažytes, kai kurias jau nelabai ryškias nuotraukas, skaitau jų reversuose išraitytas raides. Randu propromočiutės ir promočiutės atvaizdus jose, verčiu vis toliau, toliau… Sustoju. Perskaitau laužytų raidžių užrašą „Marytei kumai ilgam atminimui nuo Žilytės Amilijos“. Atverčiu ir matau nuotrauką, savo močiutę joje – jos jaunos niekad nebuvau mačius. Ir jau ne tik graudinuos, ne tik ašarą braukiu – jau verkiu. Nuo gražumo. Kas mums tokį neįtikėtinai gražų jautriai trapiai stebuklingą gyvenimą sugalvojo? |
APIE ĮKŪRĖJĄ
|
Mano vardas Evelina Viktorija Žemeikytė.
Esu dukra, anūkė, proanūkė. Sesuo. Draugė. Užaugau kaime – mokydamasi auginti gėles, stebėdama paukščius pražydusiame kleve, supdamasi po šimtamečio ąžuolo šakomis. Močiutė mane mokė siuvinėti ir piešti. Senelį stebėdavau pjaunantį žolę, plakantį dalgį, drožiantį vėjo lėktuvėlį. Kita močiutė visad laukdavo paruošusi dubenį saldainių ir visad prašydavo nueiti surinkti kiaušinius – tą darbą labai mėgau. Senelio, deja, nepažinojau, bet apie jį visada girdėjau pasakojant tėtį. |
Mokiausi menininkų mokykloje – buvau apsupta dailės, muzikos, literatūros. Dešimt metų mokiausi groti fortepijonu klasiką, vėliau teko ragauti ir džiazo. Tačiau labiausiai traukė humanitariniai dalykai, dalyvaudavau lietuvių kalbos olimpiadose – ko gero dėl to pasukau į kalbų studijas – jų dėka puikiai kalbu anglų ir rusų kalbomis. Teko susipažinti su italų, ispanų, sanskrito, hindi, vokiečių kalbomis, kai kurias mokausi iki šiol.
Matyt, matydama močiutės pavyzdį, visad mėgau gaminti įvairius rankų darbo gaminius – su amžiumi keitėsi jų sudėtingumas. Piešiu mandalas, gaminu bičių vaško žvakes.
Išbandyta įvairių rolių – skambučių centro operatorės anglų kalba, anglų kalbos mokytojos, neformalaus švietimo edukatorės ir stovyklų vadovės klasių mikroklimato ir mokinių santykių gerinimo temomis. Įgijau neformalaus švietimo pedagogės kvalifikaciją. Vis dėlto kuriam laikui nuo pedagoginio darbo buvau atsitraukusi. Šiuo metu po organizacijų vadybos bakalauro studijų ir praktikų, atliktų muziejuose, Klaipėdos universitete siekiu magistro laipsnio Baltų kalbų ir kultūrų programoje.
Pirmąjį interviu apie giminės istoriją iš senelio paėmiau būdama septyniolikos. Iki tol apie prosenelius žinojau tik iš tėvų pasakojimų. Visgi kol pradėjau rimtai domėtis šia tema, turėjo praeiti nemažai laiko. Dabar genealogijos ir šeimos istorijos tyrinėjimas – neatsiejama mano kasdienos dalis. Nagrinėju bažnytines knygas, ieškau nuotraukų, bendrauju su kitais tyrinėtojais ir giminaičiais, su kuriais po daugybės metų, kartais net kelių kartų pauzės atkūrėme ryšius. Ir tai – labai turtinga, įdomi kasdienybė.
Svarbu paminėti – kitiems žmonėms giminės medžių nesudarinėju. Didžiausias mano noras – padėti kiekvienam norinčiam pažinti savo giminę, kraštą, padaryti tai patiems. Kasdien mokausi, domiuosi, pažįstu vis naujas temas, ir tas mokymasis, ko gero, truks visą gyvenimą. Tačiau su norinčiais pasidalinsiu tuo, ką jau žinau, kuo tikiu, ką tyrinėju, kuo gyvenu, kad kiekvienas galėtų pradėti tyrinėti savo giminės istoriją, savo šaknis.
Matyt, matydama močiutės pavyzdį, visad mėgau gaminti įvairius rankų darbo gaminius – su amžiumi keitėsi jų sudėtingumas. Piešiu mandalas, gaminu bičių vaško žvakes.
Išbandyta įvairių rolių – skambučių centro operatorės anglų kalba, anglų kalbos mokytojos, neformalaus švietimo edukatorės ir stovyklų vadovės klasių mikroklimato ir mokinių santykių gerinimo temomis. Įgijau neformalaus švietimo pedagogės kvalifikaciją. Vis dėlto kuriam laikui nuo pedagoginio darbo buvau atsitraukusi. Šiuo metu po organizacijų vadybos bakalauro studijų ir praktikų, atliktų muziejuose, Klaipėdos universitete siekiu magistro laipsnio Baltų kalbų ir kultūrų programoje.
Pirmąjį interviu apie giminės istoriją iš senelio paėmiau būdama septyniolikos. Iki tol apie prosenelius žinojau tik iš tėvų pasakojimų. Visgi kol pradėjau rimtai domėtis šia tema, turėjo praeiti nemažai laiko. Dabar genealogijos ir šeimos istorijos tyrinėjimas – neatsiejama mano kasdienos dalis. Nagrinėju bažnytines knygas, ieškau nuotraukų, bendrauju su kitais tyrinėtojais ir giminaičiais, su kuriais po daugybės metų, kartais net kelių kartų pauzės atkūrėme ryšius. Ir tai – labai turtinga, įdomi kasdienybė.
Svarbu paminėti – kitiems žmonėms giminės medžių nesudarinėju. Didžiausias mano noras – padėti kiekvienam norinčiam pažinti savo giminę, kraštą, padaryti tai patiems. Kasdien mokausi, domiuosi, pažįstu vis naujas temas, ir tas mokymasis, ko gero, truks visą gyvenimą. Tačiau su norinčiais pasidalinsiu tuo, ką jau žinau, kuo tikiu, ką tyrinėju, kuo gyvenu, kad kiekvienas galėtų pradėti tyrinėti savo giminės istoriją, savo šaknis.
+37068604519
|
|