Visi tie, kas gyveno prieš mus, esame mes.

​Negali iš savęs išimti to, ką atsinešei gimdamas. Neištrinsi charakterio, keistų savybių, lygiai kaip ir talentų, gabumų. Nepašalinsi prosenelio kreivos šypsenos ar babos nosies – na, teoriškai gali, bet tas genų, to slapto vidinio kodo, niekaip nepakeis.
Kiekvieną kartą susigėdus garsios kalbos, įpročio bambėti, kartais – susirūpinimo išraiškos, pasirodančios veide švelniai suraukta kakta, turiu sau priminti: prigimties nepakeisi.
Gali kažkokias savybes sušvelninti, atkreipti dėmesį į jas, bet ta vidinė jėga vis tiek anksčiau ar vėliau nušluos. Ir gal kartais bus gėda, gal kartais kam pasirodys, kad esi nemandagus, gal net neteisingai supras, palaikys keistu ar nesusipratusiu. Kitą kartą susiprasi labiau.
Bet esmė štai kame: ta šluojanti jėga kiekvienam iš mūsų – man, Tau – suteikia ir slaptų turtų. Apie juos dar gal net nežinome. Atėjus laikus sužinosime.
Atėjus lemtingiems, svarbiems momentams ta energija staiga iššauna gražiu fejerverku, gėlėmis, vidine švente – kaip bepavadintume: gebėjimu reaguoti sudėtingoje situacijoje, atkaklumu, tvirtumu, gal meniniais, muzikiniais gebėjimais, gal aštriu protu ir įžvalga, o gal – gebėjimu pasirūpinti, švelnumu, tikrumu.
Ir paslaptis, ko gero, ta, kad tik priėmę abi šitos šluojančios jėgos puses – ir garsiakalbę, kartais nemandagią, storžievišką, ir švelnią, menišką, įžvalgią, stebuklingą – sugebėsime suvokti savo gyvenimą, savo istoriją, savąją kultūrą ir net save.
Visa tai – ir visi tie, kas gyveno prieš mus, esame mes.
Tai – viso gyvenimo pažinimo kelionė: per protėvių paliktus ženklus pažįstame ir save. Reikia tik išdrįsti.