Vainiaus pasas, 50 reichspfenigių ir krūvelė fotonegatyvų

Nuo vaikystės namie prie nuotraukų gulėjo toks raudonas popierinis maišiukas. Jame buvo vokiškas Vainiaus pasas, 50 reichspfenigių ir krūvelė fotonegatyvų.
Tas maišiukas man buvo tapęs tokiu pusiau mistiniu – tėtis sakė saugoti, nes istoriškai svarbu, ir vis su daugtaškiu nutęsdavo: reiktų kada nunešti padaryti tas nuotraukas... Įdomu, kas tie žmonės jose.
Vainius man kaip vaikui irgi buvo toks šiek tiek pasakų personažas: tai čia Vainiaus nuotrauka su lietuviška uniforma, tai vokiškas dokumentas, tai va, žiūrėk, čia (Vilkyčiuose) kairėj pusėj Vainius gyveno.
Tik po kiek metų supratau, kad realus močiutės tetos Paulinos vyras Matas Vainius, matyt, galėjo būti visai neblogas žmogus, nors senatvės ir nesulaukęs, bet palikęs nemažai nuotraukų – ne tik savo, bet ir Švėkšnos krašto bičiulių. O tėtis kažkada to voko turinį pasiprašęs tetos susirinko, kad neprapultų, neišmestų ar dar ką... Nes buvo įdomu. Nieko per daug negalvodamas. Vėliau, po močiutės mirties, ir kitos, jau spausdintos, nuotraukos atkeliavo pas mus.
Šįkart nesiplėsiu apie tai, kaip būtent Vainių nuotraukos atvedė prie neįtikėtinų pažinčių su nuostabiais žmonėmis ir informacijos apie dar  mažiausiai dvi – iš tiesų ir daugiau, atrodytų, niekaip nesusijusias, giminių atšakas. Apie tai jau esu šiek tiek rašiusi. Bet dėl tų istorijų vis dar laikau Vainių kažkokiu mitiniu giminės atstovu ir nepaaiškinamą pagarbą jaučiu.
Taip priartėjam prie praėjusių metų. Nusprendžiau, kad laikas gi galų gale tas krūvas nuotraukų pradėti skaitmeninti. Ir tikrai! Juk Vainiaus negatyvai vis dar voke guli. Klaipėdos Simonaitytės bibliotekoje bandome skenuoti. Nesiseka, negatyvai sukarpyti po vieną, riečiasi, neįsistato į skenerio rėmelius... Darbuotoja sako: nieko nebus.
Nepasiduodu – bandysiu. Ir po kelių bandymų ekrane matau ryškėjant kadrus.
Kadrus, kuriuose atpažįstu tetą Pauliną – ją tik iš nuotraukų teko pažinti, dar daug žmonių... O ar gali būti, kad šalia Paulinos – jos tėvas, proprosenelis Narvilas?! Apie jį žinojau tik iš metrikų, močiutės paklausti jau nebegalėjau.
Tik vėliau nuvažiavome į Agluonėnus pas tetą Marytę, kuri pasakė – taip, tikrai čia jis, Antanas. Žmona – antroji, vardu Ieva. Proprosenelė Marijona jau buvo mirusi. Dar vėliau jį atpažinau ir anksčiau mamos iš giminaičių gautose skenuotose nuotraukose.

Tad išties istorija tokia – Vainiaus negatyvai padovanojo proprosenelio Antano, promočiutės brolių Antano ir Kazimiero nuotraukas, o kartu ir mįslę:
kokia VIETA užfiksuota kitose kartu buvusiose nuotraukose? Panašu į dvaro kiemą, ūkinius jo pastatus. Matyti tokie keisti didžiuliai mediniai kryžiai.
Ne kartą girdėjau: Klaipėdos krašto architektūra. Klausimas – kokia vietovė? Kol kas nepavyko to išsiaiškinti nei muziejuose, nei rodant vyresniems, nei istorikų grupėse. Nutariau tą istoriją užrašyti – iš dalies dėl įdomumo, iš dalies dėl to, kad dar slaptai tikiuosi tą mįslę išsiaiškinti.
Trepkalnio dvaras? (Tą versiją jau žmonės paneigė.) Priekulė, o gal Vilkyčiai? Ko gero, tų pastatų seniai nėra. Nebent kieno nors atmintyje. Viliuosi, kad gal kada nors, kokiomis nors neįtikėtinomis aplinkybėmis, į šitą klausimą kas nors dar atsakys.
O kol kas – pasižvalgykite po Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu užfiksuotas akimirkas.

Antanas Narvilas, sėdintis prie malkų, gimė 1870 metais Vėžaičiuose, žmona Marijona Šunokaitė matyt irgi buvo iš netoli – dar nepavyko rasti jos gimimo įrašo. Dalis iš 9 vaikų, tarp kurių mano promočiutė Marijona Narvilaitė Riaukienė su dvyne seserimi Izabele Dromantiene, irgi gimė dar Vėžaičiuose. Kiti nuo 1907 metų jau Trepkalnyje – tarp jų ir teta Paulina.
Dar buvo sesuo Elena Rudienė, broliai Kazimieras ir Antanas. Kiti vaikai – dvi Onos ir Pranas – panašu, mirė maži.
Antra Antano žmona, jaunesnius jo vaikus auginusi, buvo Ieva Lomsargytė.
Matas Vainius buvo iš Meiskių, gimęs 1912 metais Tomo Vainiaus ir Ievos Saudargaitės (g. 1878) šeimoje.
Tomo Vainiaus tėvai Pranciškus Vainius ir Elžbieta Norkutė, Ievos Saudargaitės – Vincentas Saudargas ir Julijona Narbutaitė.
Tekstą rašiau jau prieš kurį laiką. Nuotraukas jau teko rodyti daug kam – ir aplinkinių vietovių seniesiems gyventojams, ir kraštotyros entuziastams, ir muziejininkams. Niekas kol kas vietos negalėjo atpažinti.