Tykesnis pasaulis.

Prisimenu, kaip mokykloje lietuvių kalbos pamokų metu mokytoja kalbėdavo apie genealogiją. Miesto biblioteka vykdė projektą, vyko paskaitos. Mums pati mokytoja vis pasakodavo apie giminės tyrinėjimo galimybes, rodos, kažką buvo pakvietusi paskaitai pamokų metu. Tik tada visa tai atrodė taip tolima, nevisai suprantama. Domėjausi viena giminės šaka tiek, kiek leido pasakojimai ir paprastoji paieška internete. 

Visgi esu dėkinga už tą padėtą pirmąjį taškelį dideliame žemėlapyje, atvedusiame iki dabar. Lygiai taip esu dėkinga gyvenimui, kad leido aplinkybėms susiklostyti taip, kad galėjau mokytis kalbų, lingvistikos, perprasti tam tikrus dėsnius, leidžiančius dabar tyrinėti tai, kas tada, mokyklos suole, buvo taip toli kaip kosmosas.

Savaime ateina mintis, kad visa tai labai stipriai susiję ir su vertybiniu ugdymu. Vertybiniu truputį perkeltine prasme – tokiu, kuris skatina pasižiūrėti ne tik į išorę, bet ir vidų.

Laikais, kai siekiama mokiniams perteikti informaciją kuo įspūdingiau – kuo daugiau į procesą įtraukti išmaniąsias technologijas, daug spalvų, garsų ir chaoso, paskatinimas pažinti savo aplinką ir jos istoriją, ištirti tai, kas ko gero metų metus dulka spintoje namuose – nuotraukų albumus, senus dokumentus, močiutės prisiminimų dėžutes, galų gale įgyti kitos kalbos pagrindus – iš tiesų net ne taip svarbu, kokios konkrečiai – atveria duris į visai kitą pasaulį. Tokį tykesnį, ne tokį įspūdingą išoriškai pažiūrėjus, bet gilų, prasmingą ir mokantį tausoti. 

Tausoti prisiminimą, gerbti vakar dieną ir joje sutiktąjį, šiandieną sutikti smalsiai, su noru suvokti, suprasti, į kiekvieną ateinantį momentą žiūrėti su dėkingumu ir paprastumu. Viskas praeina – skubėjimo pilnos dienos, besikeičiantys vaizdai ekranuose, dirbtiniai įspūdžiai – visa tai pasimiršta. Lieka tik tai, kas tikra.

Tai dėl to tikiu, kad tas išoriškai neįspūdingas jauno žmogaus ugdymas reikalingas ir dar tebeturi vietą greitame pasaulyje. Kad tol, kol bus mokoma kalbų, estetikos, kraštotyros, meno, kol bus kam priminti šaknis – ir kas jas galės priminti – tol dar galėsime pasiekti tą gilesnę vietą savyje, kur tyliau, ramiau, bet kur gyvena visa, kas iš tiesų svarbu.

​Iš močiutės Zitos išsaugotų prisiminimų – bažnytinis lankstinukas su data viena diena po močiutės gimimo.