Senelio pasakojimas, kurį jis perdavė tėčiui, o tėtis pasakojo man

Tėvas turėdavo eiti į mišką atlikti normas – iš ryto ruošėmės išeiti.
Atsikėliau ir sakau tėvui: gal neikim? Sapnavau, kad taip skaudžiai ištraukė dantį. Dar kas atsitiks.

O tėvas nepatikėjo – sako, nenusišnekėk, einam. Išėjom, o ten medžio šaka krito ir pataikė tėvui tiesiai į galvą. Kol parėjom iš miško, kol su arkliais nuvežė į ligoninę – ilgai užtruko. Mirė ant operacinio stalo.

Tėtis, baigdamas pasakot, visad priduria: šiais laikais būtų likęs gyvas. Seneliui tada buvo gal septyniolika. Už kelių metų liko ir be motinos – pagal pasakojimus sirgdama plaučių uždegimu suvalgė rūgusio pieno.

Dažnai tokias istorijas klausom puse ausies, laikom šeimos folkloru ir per daug nekreipiam dėmesio. Dabar vis dažniau klausydama pasakojimų jungiu diktofoną, vis dažniau po ranka laikau užrašų knygelę, priskrebentą pieštuku visokių pastabų ir raktažodžių.

Nes po kiek laiko paaiškėja daug dalykų – ne tik sausų faktų, bevardžių nuotraukų, bet ir, pavyzdžiui, kodėl kai kurias profesijas giminaičiai laiko netinkamomis (prisimenat filmuką Koko?), iš kur tam tikros nepaaiškinamos baimės arba keisti įpročiai. Galima tikėti, galima ne – o va užrašiau istoriją ir aiškiau suprantu, kodėl mano šeimoje niekas sirgdami nei kefyro, nei rūgpienio nededa į burną, kodėl keistus sapnus vieni kitiems pasakojam, o ką nemalonaus susapnavę visad paskambinam sapnuotajam paklausti, ar viskas gerai.  Prietarai? Gal. Bet tokių dalykų logika nepaaiškinsi.

Giminės tyrinėjimas padeda paliesti tai, ką žodžiais sunku paaiškinti. Tai, kas užkoduota mūsų ląstelėse tūkstantmečių, tai, ko nepajausim  net senosiose dainose ar priežodžiuose, kol patys iš arti nepasižiūrėsim į savąją istoriją.

Būna, sako: juk jie visi jau išėję. Sielai kitkas svarbu – ne tai, kas žemėje. Tai kam tau?

Tam, kad nepamirščiau, tam, kad jausčiau tą sidabrinę giją, mus visus jungiančią. Kartais atrodo, kad per tai ir siela gyja ir auga.

​Nuotraukoje: Liepaičiai, Veiviržėnų apylinkės. Viršuje 1 iš kairės Konstantinas Žemeikis, 4 greičiausiai Julijona Jokšaitė Žemeikienė. Apačioje Antanas Žemeikis, Domininkas Žemeikis, Julijona Žemeikytė. ~1926-1929 m.