Prisiminkim

Jie juda iš vietos į vietą sėdėdami dėžutėse, kurioms naudoti reikalingi teršalai. Jie siuva drabužius iš audinių, pagamintų iš plastiko – tokio paties, iš kurio geria vandenį, į kurį pakuoja žirnius ir duoną – o ir išsikepti duonos daugelis patys jau nebemoka. Po to nežino, kur tą panaudotą plastiką padėti.
Jie kasdien žiūri į šviečiančius aparatus, kuriuose ieško žinių, atsakymų, beveik visada juos randa neteisingus. Dažnai tų aparatų prašo galvoti už juos – nors puikiai galėtų tai padaryti patys. Kartais jiems lengviau bendrauti žiūrint į tuos aparatus, negu vieni kitiems į akis.
Jų moterys (o kartais ir vyrai) veidus tepa tepalais, kurie, jų manymu, juos daro gražesniais. Dažnai atsitinka atvirkščiai – jie nebeatpažįsta savo atspindžio. Jie taip stengiasi save pakeisti, nusipiešti sau naują atvaizdą, kad nebeprisimena, kas tokie yra iš tiesų.
Jie visada įsitempę. O norėdami atsipalaiduoti geria kažkokius įvairiaspalvius skysčius, kurie kai kuriuos priverčia elgtis kvailai, o kitus – agresyviai. Jie skendi dūmų kamuoliuose. Visa tai jiems negali padėti – jie po to vis tiek jaučiasi vieniši, nusivylę ir dar šiek tiek piktesni.
Jie eina į didelius pastatus, pilnus lentynų su maistu ir daiktais, o kad juos gautų, kartais mainosi popieriukais ir metaliniais apvaliais daikčiukais, bet dažnai prideda plastikinę stačiakampę plokštelę prie aparačiuko, kuris supypsi.
Kažkur, ką jie vadina elektronine sąskaita, sumažėja skaičiukas, o jie gauna savo išsirinktus daiktus. Dėl tų skaičiukų ir popieriukų jie kartais pešasi, pykstasi, nesusitaria. Kartais pykstasi ne tik dėl jų – bet ir dėl daiktų, namų, net jei jie jau nelabai geri ir gal net griūva.
Jie daug ką matuoja skaičiais, vienetais, popieriais, ant kurių būna parašyta „diplomas”, „padėkos raštas“, „pagyrimas“. Jie lyginasi – tuo elektroninės sąskaitos skaičiuku, anų popierių skaičiumi, sau priskirtų pavadinimų sudėtingumu.
Jie visada skuba, bet niekur nespėja. Jie daug dirba: kasdien eina į kokį nors pastatą ir ten atlieka priskirtas užduotis – nors dažnai tą daro beprasmiškai, kartais – bandydami išsisukti, ko nors nepadaryti, praleisti laiką tuščiai.
Tiesa, laikas – tai toks keistas jų sugalvotas dalykas, kuriuo jie matuoja savo dienas. Kiekviena jų akimirka suskaičiuota. Įdomu, kad skaičiuodami, atrodytų, turėtų jas labiau vertinti – bet jiems tai veikia atvirkščiai: dažnai pamiršta, kad gyvena.
Jie iš prigimties turi būti kartu, vieni kitiems padėti – bet labai stengiasi atsiskirti, būti vieni, tapti pranašesni vieni už kitus. Kartais vieni kitus ima skriausti, nekęsti, plūsti. Jie nebežino, kaip būti kartu. Dažnai jie nebesuvokia savo būties absurdiškumo.
Ir vis dėlto jie myli – taip, kaip moka, kaip sugeba geriausiai.
Jie graudinasi stebėdami saulėlydį, mažą kačiuką, ką tik gimusį kūdikį, kartais – atsisveikindami.
Jie vieni be kitų negali. Vis tiek buriasi, vis tiek kalbasi. Susitaiko. Apsikabina.
Jiems vis dar suspurda širdis, pamačius kito kentėjimą. Kai kurie iš jų vis dar sustoja ištiesti ranką. Vis dar dalinasi. Vis dar atjaučia.
Jie vis dar juokiasi – kai kartu šoka, kai sutinka seniai matytą draugą, kai po lietaus pamato danguje vaivorykštę. Jie glosto vienas kitam petį, kai būna sunku.
Jie susitinka, jie šypsosi, jų akys spindi. Jie bučiuojasi, džiaugiasi, kuria šeimas. Jie vis dar nori, kad jų vaikų pasaulis būtų gražesnis.
Jie verkia ir kvatoja, pyksta ir rimsta, dainuoja ir tyli. Jie vis dar žino, ką reiškia žodžiai Dievas, Tiesa, Sąžinė, Sveikata, Meilė, Gyvenimas.
Jie vis dar tiki. Vis dar sodina gėles. Vis dar apkabina medį. Vis dar mato žvaigždes virš galvos. Vis dar gyvena, o ne tik egzistuoja.
Jie – tai mes visi.
Mes vis dar turime Žmogiškumo. Vis dar turime Vilties. Vis dar nešame Meilę širdyse.
Mes vis dar Žmonės – net jei to kartais nenorime pripažinti. Prisiminkim.