Ką atsinešėte iš savo giminės, protėvių?

Savo veikloje negaliu eiti paviršiumi – gal ir gali nuskambėti keistai, bet, rodos, pats gyvenimas neleidžia. Jei kas ima strigti, aplink atsiranda daugiau piktesnių žmonių, ieškau paliktų uodegų – kam kokio pažado dar neįvykdžiau, ilgai į laišką neatsakiau, darbo neatlikau.

Bet yra ir dar vienas kampas – negaliu per ilgai savo giminės ir jos medžio palikti judesio.

Ramybės laikotarpių būna ir jie reikalingi – sugrįžus naujas įkvėpimas gerus rezultatus duoda. Bet jei užsitęsia per ilgai, jau jaučiu – laikas ne tik kitiems padėti, bet ir savose šaknyse pasikapstyti, gal net vieną kitą gėlikę pasodinti.

Būdų yra įvairių – nuo kapelių aplankymo ir tikrų gėlių sodinimo, nuotraukų ir medžiagos tvarkymo, tolesnių istorinių šaltinių paieškų iki uždegtos žvakės, apmąstymų, ką iš jų atsinešiau į šį gyvenimą. Matyt, su pasirinkta veikla ir reikalavimų daugiau – aišku, norit, tikėkit, norit, ne – bet ką jau spėjau suprasti, tai kad gyvenimo geriau klausyti ir stebėti, ko reikalauja, kur link veda.

Taigi pagalvojau, kokių dovanų gavau iš savo protėvių? Dalinuosi – gal ir jums bus įkvėpimas pagalvoti apie savuosius.

- Užsispyrimą. Ne kartą teko girdėti ką nors panašaus į „šita tai kiaurai sienas“ arba “nepasiduosi, ar ne?“. Ne – ir dabar jau suprantu, kad nei tai išimsi, nei tai blogai. Susipažinusi su charakterių paletė giminėje supranti – tai iš jų.
– Meilę tam, kas auga. Gėlėms, augalams, medžiams, žolelėms. O per močiutes dar ir žinias apie juos.
– Miklias rankas. Visi seneliai buvo paprasti žmonės, bet mokėjo įspūdingų dalykų: visokiais instrumentais groti, megzti, nerti, siuvinėti, siūti.
– Įtariu, kad ir norą ieškoti tiesos, laisvės, prasmės. Klausau istorijų apie tuos, kurių aplinkiniai negalėjo suprasti, ir pradedu tose istorijose matyti save. Nors turbūt reikėtų sakyti atvirkščiai – juos matau savyje.
– Žinojimą, ko daryti nenoriu. Nes ir neigiamos pamokos yra pamokos.
– Kai kurių gyvenimo įvykių, posūkių, reiškinių geresnį supratimą – nes juk yra dalykų, kurie kartojasi. Kai juos pamatome, kartais vien nuo to palengvėja.
– Kalbą, dainas, šokius, pasaulėžiūrą. Kuo daugiau susipažįstu, tuo stipriau matau, kaip mažai suprantu. Ir kuo gilyn einu, tuo labiau didžiuojuosi.
– Šitą gyvenimą. Vien 12 giminės kartų reikėjo 4094 žmonių iki manęs, kad gimčiau ten ir taip, kaip gimiau – būtent savo tėvams, šioje giminėje su tokiomis aplinkybėmis –ir šituos žodžius jums dabar rašyčiau. Vienas smulkiausias likimo posūkis galėjo viską pakeisti neatpažįstamai. Bet nepakeitė – štai kvėpuoju, veikiu, gyvenu.
​
O ką jūs jaučiate, kad atsinešėte iš savo giminės, protėvių? Ar apie tai yra tekę pagalvoti?