Genealogijos įvadas: kaip sudominti mokinį

Vakar susirinkusių į paskaitą klausiau: ar yra vietos tradicinei kultūrai šiuolaikinėje mokykloje?
Iš pradžių mačiau purtomas galvas – dėmesio tam skiriama mažiau nei norėtųsi.

Vėliau diskutavome toliau. Etnokultūros programos yra sukurtos, dalyje mokyklų tam skirti atskiri mokymosi dalykai, kitur temos integruojamos į jau egzistuojančias pamokas. Tarsi viskas gerai. Vis dėlto didžioji dalis informacijos mokinius pasiekia kitaip – mokytojų asmenine iniciatyva, mokyklai dalyvaujant projektuose, mokiniams įsitraukus į skirtingus kolektyvus.

O sustoti, apgalvoti, skirti temai ilgesnį laiką, suvokti – dažnai nelieka laiko. Visgi nors dalinis tautinės, tradicinės kultūros pažinimas gyvas tol, kol yra tų, kas atkreipia dėmesį, skatina, rodo pavyzdį, įkvepia.

Šiandien dalinuosi su jumis vienu iš pratimų, kurį atlikome vakarykščio susitikimo metu – bus proga trumpam sustojimui kasdieniame lėkime:

„Mes gyvename savo tradicinės kultūros terpėje, bet to dažnai nepastebime. Kažkieno aplinka labiau moderni, nutolusi nuo etninės, kitų aplinkoje daugiau tradicijų ženklų. Bet kuriuo atveju, jos abi susiformavo daugiau ar mažiau veikiamos mūsų paveldo ir senosios kultūrinės aplinkos. Ar dažnai pastebime, kaip tai paveikė net mūsų kasdienius veiksmus, įpročius?

Užduotis: kelias minutes pagalvoti, ką susijusio su tradicijomis, papročiais esate perėmę iš savo šeimos, giminės. Galbūt tai kažkas iš vaikystės, gal močiutė išmokė megzti ar siuvinėti.

Tačiau pažiūrėkime ir plačiau – kokie yra mūsų įpročiai, baimės, įdomūs įgūdžiai, talentai, gaminami patiekalai, pomėgiai, posakiai, gal net prietarai?

Pavyzdys: Einame grybauti ar uogauti. Mums tai atrodo įprasta, tačiau jei būtume gimę kur nors tolimame didmiestyje, tokio pomėgio, ko gero, neturėtume. Vadinasi, esame veikiami savo kultūrinės aplinkos.

Geriausia skirti nustatytą laiką, pavyzdžiui, 5 minutes, nepertraukiamam laisvam rašymui ir rašyti viską, kas ateina į galvą, visą tą laiką, be pertraukų. Tada galima suskaičiuoti užrašytus punktus, aptarti, kokie jie, kaip juos būtų galima suskirstyti pagal sritis – ar daugiau konkrečių įgūdžių, ar mažiau apčiuopiamų dalykų – kasdienių įpročių, perimtų posakių ir t.t.“

Išvadas kiekvienas galime padaryti patys – kiekvienam gali kilti skirtingi prisiminimai, skirtingi jausmai. Tačiau kaskart užrašę kiekvieną faktą, pastebėjimą, prisiminimą mes susikuriame tarsi mažą žemėlapį tolesniam savo kultūros, savo giminės, krašto, tautos istorijos ir aplinkos pažinimui, o tai jau – nuveiktas svarbus darbas.

Kitas nuotolinis susitikimas mokytojams ir mokinių tėvams spalio 24 d. – Genealogijos įvadas: kaip sudominti mokinį