Esė apie žmogų

Visų laikų mąstytojai kalbėjo apie panašius dalykus – na, apie meilę, moralę, prigimtį, prasmę. Paradoksas turbūt tai, kad, nors ir vaizduodami, kad labai stipriai nuėjome į priekį, nuo tokių apmąstymų nepabėgome.

Iš čia ir visos savęs paieškos, ir noras sekti gyvenimo mokytojus, kuriems, tiesą sakant, patiems sunkiai sekasi savęs klausyti. Bet niekur savęs pametę nebuvome – tik šį bei tą pamiršome.

Sustojame vieno prekybos centro aikštelėje, užsigalvojusi darau dureles ruošdamasi išlipti. Pirmiau nei spėju jas padoriau praverti išgirstu šaižoką „ponia, jūs ką, žiūrėkit, ką darot!“. Nežinau, kas juokingiau – kad ponia vadina, ar kad aikštelėje netelpame.

Privėrusi dureles laukiu ir bambu: pati lygiai taip pat norėjo išlipti, bet rėkia ant manęs. Tos kaimyninės mašinos durelės trinkt, ir tik jaučiu, kad plėšia manąsias: ŠIAIP AŠ PIRMA DURELES DARIAU!

Spėju tik susizgribti pavymui atsakyti, kad svetimam žmogui durų neplėšytų. Tuo pavargusiu sakiniu nesididžiuoju – geriau būčiau nusišypsojusi ir patylėjusi. Protingiau būtų buvę.

Durelės. Žodžiai. Žvilgsniai. Trintis, irzulys, nepakankamumas.

Kartais sudėtinga tilpti šitame pasaulyje, kuriame, rodytųsi, tiek daug visko telpa – ir prikimštų knibždančių miestų, ir plačių laukų su vienišais senais medžiais.

Na, juk sako: gal žmonių per daug šitoje žalioje planetoje. Visada tam teiginiui noriu prieštarauti – kaip įmanoma nesutilpti? Bet pasirodo štai, nebetelpame. Tik dažniausiai ne dėl to, kad vietos trūktų, o dėl to, kad su savimi didelius balionus tempiamės. Tie balionai aplink mus vietą užimdami sklando, bet kažkodėl sunkūs – gal kad savo pačių didumo – ir ne to gerojo, prastesnio – nebepakeliame.

Kaip šviną su savimi tampomės savisvarbą ir savigyrą. Dar norą būti pripažintiems – atrodo, kad jei nepripažins, pamiršime, kaip kvėpuoti. Siekį būti geresniems UŽ – už kaimynę ar geriausią draugę, už kitaip (o kartais ir panašiai) mąstančius, už patį Dievą, pamiršę, kad žaidžiame smėlio dėžėje, o žaidimo taisyklių iš tiesų nežinome.

Tai štai ir didžiuojamės išmokę apgauti savo pačių protą – prisigeneruoti visokio plauko turinio, dirbtinių vaizdų, įvairių rezultatų, kuriuos pristatome kaip savo darbą ir vieni su kitais jais lyginamės. Kokia to kaina, pagalvosime rytoj.

Didžiuojamės ir pasiekę sekundės triumfą – nugalėję kitą žmogų lenktynėse, kurias patys susigalvojome. Ką skaudesnio atšovę, puolimą pasirinkę, didesnes žinias ar šiuolaikinį išmanumą parodę.

Niekaip negalime sakyti, kad iš savo ir istorijos klaidų pasimokėme: lipame ir lipame ten pat. ant tų pačių grėblių, kur lipo ankstesnės kartos, tik tą dabar darome su specialiaisiais efektais. Juk visgi jaučiamės efektyvesni, protingesni ir puikesni už pirmtakus, taigi susimovimų per savo ir tų švino balionų didumą niekaip nebepamatome.

Žmogus – „geriausiai išsivysčiusi, mąstanti ir kalbanti mūsų planetos būtybė“, sako bendrinės lietuvių kalbos žodynas. Kad kalbame ir mintis dėliojame, aišku, reikia sutikti. Bet kad vystomės į teigiamą pusę, drįstu abejoti. Kuo daugiau mokomės, lavinamės, lekiame į modernumą, tuo greičiau judame atgal. Ir nebeišeina būti paprastai, nebepavyksta kalbėtis neišpūtus anų balionų, mašinos durelių neplėšyti, o vienas kito, prireikus, ramiai palaukti. Jau net ir kito paprastumas dažnai gąsdina ir atmuša.

Tačiau, teisybės dėlei, dar reiktų prie to epitetų sąrašo apibrėžime pridėti vieną: be kita ko, žmogus dar būtybė jaučianti. Ir pasitaiko tokių mirksnių, kai gebėjimas jausti paima viršų prieš gebėjimą mąstyti. Ir skamba dainos, eilėraščiai, pasakojimai, juokas, ir žmogus šypsosi, apkabina, šoka. Ir džiaugiasi. Kaip vaikas.

Čia toks geras būdas pasitikrinti, kiek žmoguje žmogaus – parodyti debesį, medį, žolės lapelį, vabalėlį, ir štai matosi – ar dar kartu džiaugiasi, ar tik pažiūri kaip į kvailelį, nežinantį, kad egzistuoja technologijos ir pažanga.

Ir eini sau, žmogau, kartu su tais, kuriems dar gėlė graži, dar šokti norisi, kurie dar eilėraščius skaito ar rašo. Ne tik mąsto, bet dar prisimena ir jausti.

Ir būna gaila – praėjusio laiko. Draugų, kurie jau buvę. Ilgu tų, kas jau išėję. Bet iš to ilgesio nauji žodžiai dėliojasi, džiaugsmas gimsta dar tikresnis. Balionus nuo kojų ir rankų norisi atrišti – bent trumpam. Kad daugiau vietos būtų vienam kitą pamatyti, išgirsti ir apglėbti.

Net ir nežinodami žaidimo taisyklių, gyventi mokomės. Juk žmogus – ne tik būtybė mąstanti, jaučianti, bet ir besimokanti. Jau žinant, kad viskas laikina ir lengvai prarandama, norisi dar pasistengti Žmogumi pabūti, pasinaudoti tomis išskirtinai žmogiškomis privilegijomis – kvatoti, apkabinti, šnabždėtis, tikėti. Kol yra progų, kol dar esame čia, kol dar jausti ir mokytis nors šiek tiek mokame.
​
Nuotraukos autorė Laima Penkova Žemeikienė