Buvo, kam išsaugoti.

Nuvažiuoju pas giminaičius, stebiu atsargiai ištraukiamus senus dokumentus, tarp jų propromočiutės pasą. Nufotografuok, būtinai nufotografuok. Skenuoju, džiaugiuos, kad dabar ir kiti galės pamatyti. Ten nuotraukoje propromočiutė jauna,  iki 30 metų. Ar kas galėjo patikėt, kad dar teks pamatyti?
Džiaugiuos ir kad buvo, kam išsaugoti. Dailiai sudėti ir išlaikyti. O juk lengvai galėjo neišlikti – kiek visko taip ir prapuolė laike.
Šiandien skaitau skelbimą: parduodu promočiutės siuvinėtą staltiesėlę. Autorės pasirinkimas, suprantu. Bet užkabina komentarai – kaip niekas šiais laikais nebevertina tokių daiktų. O kiti sako: muziejams nereikia, jei daug liko tokių daiktų, argi apsikabinsi sienas?
Ir abiems noriu prieštaraut: visų pirma, yra, kas vertina.
Antra, suprantu, kad giminės dažniausiai nutolusios ir nebendrauja. Bet jei tikrai promočiučių palikime daug rankų darbo, senovinių daiktų, saugoti nebesinori, ar ne prasminga pasiūlyti juos pirmiausia kitiems anūkams, proanūkiams? Kurie gal ir yra tie, kurie vertina. Kuriems svarbu.
Parašiau komentarą jau žinodama, kad atsakymai bus neigiami – kad giminės mažos, kad niekas nieko nenori. Kartu žinau, kad nebūtinai tai tiesa. Kad yra kažkas, kas tuos parduodamus ar – blogiau – išmetamus daiktus vertintų nepaisydami turtinės vertės. Nes jų vertė visai kituose dalykuose.
Ir vėlgi viskas susiveda į tai: tarp tokių išmetamų ir parduodamų daiktų dažnai atsiduria ir nuotraukos, seni albumai, dokumentai. Pilnas ebay'us ir skelbimų portalai tokių parduodamų ir iš pirmo žvilgsnio nebereikalingų.
O vis dėlto. Kuo toliau giminės istoriją, savo krašto paveldą nagrinėju, tuo daugiau sutinku tų, kurie kiekvieną nuotrauką, daiktelį, kažkam gal atrodytų, paprastą popieriuką saugo ir džiaugiasi suradę.
Pati esu išsiaiškinusi giminaičio apytikslę mirties datą, kurios niekur kitur nėra, pagal senus gyvulių draudimo blankus, kurių močiutė kažkodėl neišmetė. Džiaugiuos, kad neišmetė, ir kad turėjau progą jau gerokai po jos mirties daug tokių visokių popieriukų gauti – teko laiškus iš JAV ir visokius dokumentus traukti iš senų žurnalų krūvų ir jau išmetimui sudėtų maišų.
Žinau, kad daug kam tokios paieškos, kaip mano, atrodo lengvas išprotėjimas. Bet čia turbūt ir esmė – kiekvienoje giminėje yra tokių patrakėlių ieškotojų. Ir jei jums jau nebereikia, jiems tie radiniai bus brangesni už auksą.
Ta proga kreipiuos į giminaičius, nesvarbu, artimus ar visai tolimus – jei ko nebesinori laikyti, jei ruošiatės išmesti, leiskit pasirūpinti, surūšiuoti, išsaugoti. O jei saugot, ačiū Jums 
Taip pat žinokit, kad visad mielai atvyksiu į svečius pasikalbėti ir nuskenuoti nuotraukas, dokumentus, nufotografuoti tuos senovinius daiktus. Ir sudaryto giminės medžio įdomybėmis su visais norinčiais pasidalinsiu  Visoms sutrūkusioms gijoms anksčiau ar vėliau lemta būti sujungtoms.
Drįstu sakyt – rašau visų ieškotojų vardu.
Didžiausios sėkmės visiems saugotojams, tyrinėtojams, prisiminimų kolekcionieriams, istorijos užrašytojams.