Ar kada žiūrėjote į akis išminčiai?

Ar kada žiūrėjote į akis išminčiai? O gyvenimo patirčiai? Aš, dabar jau žinau – taip.
Tos akys – ne protingų profesorių, darbdavių ar autoritetų. Tos akys – mano promočiutės sesers.
Žiūriu į raukšlėtas rankas ir negaliu patikėti, kad štai mes esam Žemėje tuo pačiu metu, kad sėdim tame pačiame kambaryje, kad tuo pačiu oru kvėpuojam ir štai jos klausiu apie savo šeštą kartą – proproprosenelius. O ji atsako ne iš kažkieno perpasakojimų – ji juos pažinojo, mylėjo ir jų buvo globojama. Ji graudinasi dėl savo per anksti išėjusių artimųjų – graudinuosi ir aš. Ji juokiasi iš keistų jų gyvenimų nutikimų – juokiuosi ir aš. Ji pasakodama susimąsto – ir aš susimąstau.
Verčiu mažytes, kai kurias jau nelabai ryškias nuotraukas, skaitau jų reversuose išraitytas raides. Randu propromočiutės ir promočiutės atvaizdus jose, verčiu vis toliau, toliau… Sustoju.
Perskaitau laužytų raidžių užrašą „Marytei kumai ilgam atminimui nuo Žilytės Amilijos“. Atverčiu ir matau štai šią nuotrauką, savo močiutę joje – jos jaunos niekad nebuvau mačius. Ir jau ne tik graudinuos, ne tik ašarą braukiu – jau verkiu. Nuo gražumo. Kas mums tokį neįtikėtinai gražų jautriai trapiai stebuklingą gyvenimą sugalvojo?
Gyvenimą, kuriame tokie štai susitikimai, tokios gražios gyvenimą pažinusios rankos, tokios geros geros, tokios gražios sūrumu pasipuošusios akys ir širdys. Tokios gyvos, tokios energingos ir mylinčios. Ir rankos. Net ir po neteisybės mėnesių ir metų, po skausmų ir iššūkių, vis dar glostančios kito delnus.
Promočiutės sesuo sako: tai kokios jūs padorios moterys… O aš tokį retą žodį išgirdus tyliu. Nes matau, kad paDorumas gyvas jų sielose: Jo – paltą senu papročiu moterims palaikančio. Jos – tyliai ašaras braukiančios apkabinus. Jų abiejų, gražų amžių kartu tęsiant eiti.
Pakalbinti. Paskambinti. Parašyti. Paklausti. Aplankyti. Nelaukti. Tik tiek.