Apie (ne)rimtas profesijas ir visai (ne)rimtus žmones

Per gimnazijos išleistuves prie manęs priėjo direktoriaus pavaduotoja ir paklausė: na ir ką tu šituos mokslus pabaigusi žadi veikti?
Susilaikiau neatsakiusi „nieko“, nors ir knietėjo Vis dėlto išties atsitiko taip, kad studijas keičiau, per karantiną išėjau į akademines atostogas, po to vėl keičiau. Tuo metu, kai pirmąjį kartą nusprendžiau po dviejų metų studijų išeiti kitur, savo aplinkoje daug kam ko gero atrodžiau visai nerimta balta varna, o buvo ir tokių klasiokų mamų, kurios manąją mamą sutikusios visai nedailiai puikuodavosi.
Būdavo momentų, kai galvodavau – va, visi gyvena žmonės kaip žmonės, ant visko paeiliui varneles dėdami – na, žinot: bakalauras, magistras, vyras, namas – klasiokai seniai mokslus baigė. O aš vis nemoku žmoniškai. Vis norisi kaip nors kitaip.
Įdomumas tas, kad iš tiesų tai visai nenutuokiau, koks mano kelias, šiek tiek klajojau, dairiausi tai šen, tai ten vis ieškodama – kol nepasidaviau pačiam gyvenimui. Ne, ne blogąja prasme – o pačia gražiausia.
Mes, šiuolaikiniai žmonės, dažnai renkamės ne tai, ko iš tiesų norime, ne tai, kas patiems patinka, o tai, kas gražiai atrodo nuotraukose, tai, ką knygose randame aprašyta kaip teisingą gyvenimo variantą, tai, kas atrodys gražu aplinkiniams.
O aš nemoku „paukščiuoti“ pagal sąrašą. Turbūt niekada nemokėsiu. Visad ieškojau savojo kelio, ne svetimo, kartais trumpam rasdavau, o supratusi, kad etapas baigtas – ėjau toliau.
Taigi kai išties pasidaviau gyvenimo tėkmei, pradėjo ryškėti vaizdas. Ne, ne penkeriems metams į priekį – o tik tam, ką turiu padaryti šiandien.
Mes nei vienas nežinome, kas bus po tų penkerių metų. Bet galim daryti viską, kas įmanoma geriausio, prasmingiausio čia ir dabar. Ten ir taip, kaip esam vedami – Dievo, likimo, Gyvenimo.
Ir taip, man tikrai būna pikta, kai žmonės kitus vertina pagal savo susikurtą kurpalį – kokiam name ir kaip turi gyventi, kelių metų privalai ištekėti, kokią rimtą profesiją turi pasirinkti, kaip atrodyti, kaip kalbėti…
Neretai vieni kitus drąsindami sakom: „koks skirtumas, ką kiti pagalvos?“ Ir dabar kai kam gal kilo noras taip man pasakyti. Bet ne tuo tikslu rašau. O ir beveik garantuoju, kad visi nors kartais, nors trupučiuką dėmesį į tuos vertinimus atkreipiam
Rašau, nes mūsų gyvenimas – ne vien pavadinimai, varnelės sąraše, titulai ir diplomai. Kiekvieno iš mūsų kelias vienintelis toks. Jis neturi tvarkaraščių. Dievas neturi tvarkaraščių – jei esam pasiruošę išgirsti, ką jis mums ausin šnabžda, jei išgirstam – tada ir laikas.
Tai ir einu. Taip, kaip veda. Dažnai nepatogiai, dažnai auginančiai. Kitaip, negu sugalvoti tvarkaraščiai sako. Pagal širdį. Pagal ženklus, kuriuos siunčia Gyvenimas.
Iš to, būtent iš to atsirado Stiprios šaknys, būtent per šaknis jau keli metai mane Dievas ir gyvenimas veda. Ir tebūnie atrodys nerimta, neprestižas, neprabangu. Bet man pačiai kasdien daryti tai, kas man rodosi svarbu, prasminga, kas džiugina – didžiausia prabanga.

Javapjūtė prie Bilionių piliakalnio ~1940-1950 metais. Šilalės r. Laukuvos apylinkės