Ant aukšto gulėjo senas čemodanas

Ant aukšto visad gulėjo didelis čemodanas. Jame buvo daug nuotraukų, labai senų... Būdami vaikai užlipę žiūrėdavom. O po to ėjo melioracija, kraustėmės, ir tas čemodanas dingo.
Taip pasakojo tėtis.
Tokių čemodaninių istorijų girdėjau ne vieną ir ne dvi – tiek iš giminaičių, tiek nepažįstamų. Peršlapo, dingo, sudegė, o gal tyčia buvo sudegintos. Neliko.
To čemodano niekad nemačiau. Bet vis dar liūdžiu. Tos istorijos, tų protėvių nuotraukų, kurių gal niekad neberasiu. Kad jų ten buvo pačių įdomiausių, tikiu – senelis pats nuotraukas ryškino, visus aparatus turėjo, o močiutė visą gyvenimą kiekvieną gautą atvaizdą krūvon dėjo ir net laidotuvių, taip daugelio nemėgstamų, lauk nemetė. Viską išsaugojo. Tik tas didysis, senasis čemodanas dingo be pėdsako.
Dabar vis tvarkau nuotraukas. Aprašinėju, dėlioju, rūšiuoju. Kraunu į čemodaną – jau kitokį, naują, nedidelį.  Vis tikiuos bent iš dalies atkurti tą, kas buvo sukaupta, surinkta, kai manęs dar nebuvo.
Jau nebetelpa. Reiks didesnio.
Nuotraukose mūsų gyva istorija, gyvi atsiminimai. Jei protas gali susipainiot, apgaut, pamiršt – sena, popierinė nuotrauka rankose visad sako tiesą. Ne tik per užfiksuotus faktus. Per užfiksuotas akis.
Antra diena laikau prosenelio laidotuvių nuotrauką rankoj ir vis akis šluostau. Dukra jam paskutinį kartą lūpas bučiuoja, o žmona, mano promočiutė, nosine veidą užsidengus rauda. Skaudu žiūrėt, ašaros rieda? Taip.
Bet kaip jausčiaus žinodama, kad tokia nuotrauka buvo, ir nebėra? Norėtųs kaukti vilko balsu. Nes ta nuotaika, tas perteiktas jausmas nei žodžiais nupasakojama, nei turtais nuperkama.
Kam to reikia? Kam kapstyti, kam kaupti? Ne, ne dulkėms rinkti. Vaikams, anūkams perduoti. Papasakoti, parodyti, iš kur šiame fiziniame pasaulyje atėjo ir koks ilgas kelias buvo iki jų. Išmok(y)ti susitaikyti su praeitimi – galėti labiau priimti ir suprasti. Ir pasitikt tai, kas dar tik bus.
Kiekvienas „sudeginau, išmečiau, nebereikalingos“ per kūną žaibu pereina. Nes kažkam reikalingos, o nebėra. Nes su kiekvienu tokiu žodžiu užmarštin nueina truputis mūsų pačių istorijos.

Atminkim: jei patiems dabar nėra jėgų, noro, laiko, visad yra šalia kažkas, kam įdomu, kam svarbu, kam rūpi. Kam širdį spaudžia dėl kiekvieno sudeginto raštelio, laiško, fotografijos ir kiekvieno dingusio čemodano.