Kokia ji šiemet tikra – negaili nei karščio, nei sausų dienų, nei lietaus ir vėjo. Bet net ir mėgaujantis šiluma ar triūsiant sode ir darže genealogijos pamiršti neverta! Prasideda giminės susitikimų, šeimos susibūrimų metas – pats laikas rasti žinių apie protėviais, kuriomis smagu pasidalinti su giminaičiais. (Patarimų sąrašą ruošiantis giminės susitikimui rasite čia)

Šeimos ir giminės susibūrimams naudingos gali būti ir mano kurtos pokalbių kortelės – „Mano šaknys“ kaladėje 127 klausimai – tiek, kiek protėvių 7 kartose – kurie kiekvienam susitikimui suteiks prasmės, džiugumo, progų sužinoti dar naujų giminės istorijos faktų ir geriau pažinti artimuosius.

Šiuo metu laukiamas ketvirtas – iki šiol didžiausias – 500 šių kortelių kaladžių leidimas, o įsigydami korteles išankstiniu užsakymu galite pasinaudoti geriausiu kada nors buvusiu kainos pasiūlymu: šiuo metu jas užsisakyti galite už 20 eurų, o siuntinys Jus pasieks liepos pradžioje.

Matau, kaip šios kortelės padeda šeimoms pažinti tiek vieniems kitus, tiek savąją bendrą istoriją – prakalbina ir jungia tėvus ir vaikus, anūkus ir senelius, brolius ir seseris. Prie vakarienės stalo leidžia jausti daugiau bendrumo ir supratimo. Giminės susitikimams duoda dar lašu daugiau prasmės – kad kartos kalbėtųsi, kad giminaičiai vieni kitus pažinotų, kad pajaustų, kas svarbu – šaknys, protėviai ir mūsų panašumai per tai.

Kai kas jau žinote, kad didesnį kiekį kortelių užsakyti teko dėl paprastos priežasties – išaugo vieneto spaudos kaina spaustuvėje užsakant mažesnius kiekius. Visgi didesniam kiekiui užsakyti reikalinga ir didesnė suma – taigi Jūsų išankstiniai užsakymai padeda man ją greičiau surinkti :) Korteles užsisakyti galite čia.

Taip pat esu dėkinga ir už tiesioginę paramą „Stiprios šaknys“ veiklai – visų palaikymą labai vertinu! Norintys šiuo metu prisidėti prie kortelių leidybos rekvizitus galite rasti svetainės skiltyje KONTAKTAI.

​Dėkoju, kad esate drauge!

Savo veikloje negaliu eiti paviršiumi – gal ir gali nuskambėti keistai, bet, rodos, pats gyvenimas neleidžia. Jei kas ima strigti, aplink atsiranda daugiau piktesnių žmonių, ieškau paliktų uodegų – kam kokio pažado dar neįvykdžiau, ilgai į laišką neatsakiau, darbo neatlikau.

Bet yra ir dar vienas kampas – negaliu per ilgai savo giminės ir jos medžio palikti judesio.

Ramybės laikotarpių būna ir jie reikalingi – sugrįžus naujas įkvėpimas gerus rezultatus duoda. Bet jei užsitęsia per ilgai, jau jaučiu – laikas ne tik kitiems padėti, bet ir savose šaknyse pasikapstyti, gal net vieną kitą gėlikę pasodinti.

Būdų yra įvairių – nuo kapelių aplankymo ir tikrų gėlių sodinimo, nuotraukų ir medžiagos tvarkymo, tolesnių istorinių šaltinių paieškų iki uždegtos žvakės, apmąstymų, ką iš jų atsinešiau į šį gyvenimą. Matyt, su pasirinkta veikla ir reikalavimų daugiau – aišku, norit, tikėkit, norit, ne – bet ką jau spėjau suprasti, tai kad gyvenimo geriau klausyti ir stebėti, ko reikalauja, kur link veda.

Taigi pagalvojau, kokių dovanų gavau iš savo protėvių? Dalinuosi – gal ir jums bus įkvėpimas pagalvoti apie savuosius.

- Užsispyrimą. Ne kartą teko girdėti ką nors panašaus į „šita tai kiaurai sienas“ arba “nepasiduosi, ar ne?“. Ne – ir dabar jau suprantu, kad nei tai išimsi, nei tai blogai. Susipažinusi su charakterių paletė giminėje supranti – tai iš jų.
– Meilę tam, kas auga. Gėlėms, augalams, medžiams, žolelėms. O per močiutes dar ir žinias apie juos.
– Miklias rankas. Visi seneliai buvo paprasti žmonės, bet mokėjo įspūdingų dalykų: visokiais instrumentais groti, megzti, nerti, siuvinėti, siūti.
– Įtariu, kad ir norą ieškoti tiesos, laisvės, prasmės. Klausau istorijų apie tuos, kurių aplinkiniai negalėjo suprasti, ir pradedu tose istorijose matyti save. Nors turbūt reikėtų sakyti atvirkščiai – juos matau savyje.
– Žinojimą, ko daryti nenoriu. Nes ir neigiamos pamokos yra pamokos.
– Kai kurių gyvenimo įvykių, posūkių, reiškinių geresnį supratimą – nes juk yra dalykų, kurie kartojasi. Kai juos pamatome, kartais vien nuo to palengvėja.
– Kalbą, dainas, šokius, pasaulėžiūrą. Kuo daugiau susipažįstu, tuo stipriau matau, kaip mažai suprantu. Ir kuo gilyn einu, tuo labiau didžiuojuosi.
– Šitą gyvenimą. Vien 12 giminės kartų reikėjo 4094 žmonių iki manęs, kad gimčiau ten ir taip, kaip gimiau – būtent savo tėvams, šioje giminėje su tokiomis aplinkybėmis –ir šituos žodžius jums dabar rašyčiau. Vienas smulkiausias likimo posūkis galėjo viską pakeisti neatpažįstamai. Bet nepakeitė – štai kvėpuoju, veikiu, gyvenu.
​
O ką jūs jaučiate, kad atsinešėte iš savo giminės, protėvių? Ar apie tai yra tekę pagalvoti?

Visų laikų mąstytojai kalbėjo apie panašius dalykus – na, apie meilę, moralę, prigimtį, prasmę. Paradoksas turbūt tai, kad, nors ir vaizduodami, kad labai stipriai nuėjome į priekį, nuo tokių apmąstymų nepabėgome.

Iš čia ir visos savęs paieškos, ir noras sekti gyvenimo mokytojus, kuriems, tiesą sakant, patiems sunkiai sekasi savęs klausyti. Bet niekur savęs pametę nebuvome – tik šį bei tą pamiršome.

Sustojame vieno prekybos centro aikštelėje, užsigalvojusi darau dureles ruošdamasi išlipti. Pirmiau nei spėju jas padoriau praverti išgirstu šaižoką „ponia, jūs ką, žiūrėkit, ką darot!“. Nežinau, kas juokingiau – kad ponia vadina, ar kad aikštelėje netelpame.

Privėrusi dureles laukiu ir bambu: pati lygiai taip pat norėjo išlipti, bet rėkia ant manęs. Tos kaimyninės mašinos durelės trinkt, ir tik jaučiu, kad plėšia manąsias: ŠIAIP AŠ PIRMA DURELES DARIAU!

Spėju tik susizgribti pavymui atsakyti, kad svetimam žmogui durų neplėšytų. Tuo pavargusiu sakiniu nesididžiuoju – geriau būčiau nusišypsojusi ir patylėjusi. Protingiau būtų buvę.

Durelės. Žodžiai. Žvilgsniai. Trintis, irzulys, nepakankamumas.

Kartais sudėtinga tilpti šitame pasaulyje, kuriame, rodytųsi, tiek daug visko telpa – ir prikimštų knibždančių miestų, ir plačių laukų su vienišais senais medžiais.

Na, juk sako: gal žmonių per daug šitoje žalioje planetoje. Visada tam teiginiui noriu prieštarauti – kaip įmanoma nesutilpti? Bet pasirodo štai, nebetelpame. Tik dažniausiai ne dėl to, kad vietos trūktų, o dėl to, kad su savimi didelius balionus tempiamės. Tie balionai aplink mus vietą užimdami sklando, bet kažkodėl sunkūs – gal kad savo pačių didumo – ir ne to gerojo, prastesnio – nebepakeliame.

Kaip šviną su savimi tampomės savisvarbą ir savigyrą. Dar norą būti pripažintiems – atrodo, kad jei nepripažins, pamiršime, kaip kvėpuoti. Siekį būti geresniems UŽ – už kaimynę ar geriausią draugę, už kitaip (o kartais ir panašiai) mąstančius, už patį Dievą, pamiršę, kad žaidžiame smėlio dėžėje, o žaidimo taisyklių iš tiesų nežinome.

Tai štai ir didžiuojamės išmokę apgauti savo pačių protą – prisigeneruoti visokio plauko turinio, dirbtinių vaizdų, įvairių rezultatų, kuriuos pristatome kaip savo darbą ir vieni su kitais jais lyginamės. Kokia to kaina, pagalvosime rytoj.

Didžiuojamės ir pasiekę sekundės triumfą – nugalėję kitą žmogų lenktynėse, kurias patys susigalvojome. Ką skaudesnio atšovę, puolimą pasirinkę, didesnes žinias ar šiuolaikinį išmanumą parodę.

Niekaip negalime sakyti, kad iš savo ir istorijos klaidų pasimokėme: lipame ir lipame ten pat. ant tų pačių grėblių, kur lipo ankstesnės kartos, tik tą dabar darome su specialiaisiais efektais. Juk visgi jaučiamės efektyvesni, protingesni ir puikesni už pirmtakus, taigi susimovimų per savo ir tų švino balionų didumą niekaip nebepamatome.

Žmogus – „geriausiai išsivysčiusi, mąstanti ir kalbanti mūsų planetos būtybė“, sako bendrinės lietuvių kalbos žodynas. Kad kalbame ir mintis dėliojame, aišku, reikia sutikti. Bet kad vystomės į teigiamą pusę, drįstu abejoti. Kuo daugiau mokomės, lavinamės, lekiame į modernumą, tuo greičiau judame atgal. Ir nebeišeina būti paprastai, nebepavyksta kalbėtis neišpūtus anų balionų, mašinos durelių neplėšyti, o vienas kito, prireikus, ramiai palaukti. Jau net ir kito paprastumas dažnai gąsdina ir atmuša.

Tačiau, teisybės dėlei, dar reiktų prie to epitetų sąrašo apibrėžime pridėti vieną: be kita ko, žmogus dar būtybė jaučianti. Ir pasitaiko tokių mirksnių, kai gebėjimas jausti paima viršų prieš gebėjimą mąstyti. Ir skamba dainos, eilėraščiai, pasakojimai, juokas, ir žmogus šypsosi, apkabina, šoka. Ir džiaugiasi. Kaip vaikas.

Čia toks geras būdas pasitikrinti, kiek žmoguje žmogaus – parodyti debesį, medį, žolės lapelį, vabalėlį, ir štai matosi – ar dar kartu džiaugiasi, ar tik pažiūri kaip į kvailelį, nežinantį, kad egzistuoja technologijos ir pažanga.

Ir eini sau, žmogau, kartu su tais, kuriems dar gėlė graži, dar šokti norisi, kurie dar eilėraščius skaito ar rašo. Ne tik mąsto, bet dar prisimena ir jausti.

Ir būna gaila – praėjusio laiko. Draugų, kurie jau buvę. Ilgu tų, kas jau išėję. Bet iš to ilgesio nauji žodžiai dėliojasi, džiaugsmas gimsta dar tikresnis. Balionus nuo kojų ir rankų norisi atrišti – bent trumpam. Kad daugiau vietos būtų vienam kitą pamatyti, išgirsti ir apglėbti.

Net ir nežinodami žaidimo taisyklių, gyventi mokomės. Juk žmogus – ne tik būtybė mąstanti, jaučianti, bet ir besimokanti. Jau žinant, kad viskas laikina ir lengvai prarandama, norisi dar pasistengti Žmogumi pabūti, pasinaudoti tomis išskirtinai žmogiškomis privilegijomis – kvatoti, apkabinti, šnabždėtis, tikėti. Kol yra progų, kol dar esame čia, kol dar jausti ir mokytis nors šiek tiek mokame.
​
Nuotraukos autorė Laima Penkova Žemeikienė

​Pirmąją paskaitą apie genealogiją surengiau kovo 15 dieną prieš dvejus metus. Atskirą soc. tinklų puslapį susikurti užtruko dar kiek ilgiau. Skaičiuoju, kad tarp tų dviejų įvykių vidurys maždaug dabar – o prieš dvejus metus pradėta kelionė tęsiasi taip, kaip nebūčiau sugalvojusi.
 
Pradėjusi šią veiklą nežinojau nei ar kas norės ateiti ar prisijungti į paskaitas, nei kad pavyks aplankyti tiek įstaigų, mokyklų, miestelių ir kalbėti apie tai, kas man rodosi svarbu. Išties nieko negalvojau – tik dariau taip, kaip jaučiau, vis po žingsnelį eidama į priekį.
 
Dar ir dabar pasitaiko nustebimo, kad šiuo metu tai mano pagrindinė veikla: pasakoti, dalintis, mokyti (ir mokytis), patarti, pasiūlyti. Ir matau: žmonėms to vis labiau reikia – vis labiau norisi šaknis nors pirštų galiukais paliesti, lašeliu labiau suprasti, nors mažą kraščiuką pajausti.
 
Ir pati vis labiau pažįstu, vis daugiau išmokstu ir suprantu – nors ir po mažą taškelį, po nedidelę dėlionės dalį: tiek daug visko slypi mūsų šaknyse – reikia tik norėti pamatyti. Taigi dėkoju tiems, iš kurių galiu viso to mokytis.
 
Dėkoju protėviams, tėvams – kad esu, kur esu, kad galiu daryti tai, ką darau. Dėkoju giminei – kiekvienam priėmusiam ir priimančiam, palaikiusiam, pasidalinusiam prisiminimais, nuotraukomis ir arbatos puodeliu.
 
Dėkoju Jums visiems – tiems, kurie susidomite tuo, ką siūlau, kur kviečiu, ir tiems, kurie vis sugrįžtate, vis kažką naujo atrandate.
Dėkoju, kad ateinate, prisijungiate į paskaitas, kad įsigyjate pokalbių korteles, kad domitės sava istorija ir tuo, kas po ja slypi, kad jums įdomu, rūpi, svarbu.
 
Dėkoju tiems, kurie nuo pradžių palaikėte ir tiems, kurie iš toliau stebėjote. Dėkoju tiems, su kuriais bendraujame, susidraugaujame, net giminystės ryšių randame.
 
Dėkoju tiems, kurie randate laiko parašyti žinutę, paskatinti, padrąsinti, savo mintis pasakyti, tiems, kas sutikę sveikinatės, kalbinate, gero žodžio nepagailite – kiekvieną branginu ir džiaugiuosi, kiekvienas kartas primena, kad daryti tai, ką darau, verta, svarbu ir reikalinga.
 
Tegul tęsiasi – tiek, kiek reikės, kiek bus naudinga, kiek tekės. Tegul bus mūsų šaknys stiprios ir tvirtos – nes jose ir mūsų pačių stiprybė. 🌳

Apie dieną, kurios pavadinimas prasideda H ir baigiasi S

Vieną dieną sulaukiu saldžios žinutės: ruošiame tv laidą, ar dera švęsti Helovyną, gal galėtume susisiekti pakalbinti. Vienos geriausiai žinomų televizijų atstovė.

Juokiuosi namiškiams: ačiū, problemų nereikia. Taigi mandagiai atsisakiau, gražios dienos palinkėjau, atsakymo nebegavau – tiek jau to saldumo.
Visgi apie tą klausimą – ar dera švęsti Helovyną – šiomis dienomis dažnai galvoju. Nežinau, ar įmanoma negalvoti, kai fb tiesiog atakuoja siaubo parkų reklamomis, o parduotuvėje neįmanoma praeiti nepamačius, rodos, į tave tik ir spoksančių skeletų ar monstrų akių.

Kas mano pasidalinimus skaito, žino, kad šitos H prasidedančios ir S pasibaigiančios dienos nemėgstu, niekada nemėgau net paauglystėje, kai klasiokai pradėjo organizuoti pirmuosius vakarėlius. Niekada neturėjau jokio noro ten dalyvauti.

Nepaisant viso kito, ką mums įvairiausiomis temomis bruka medijos kaip aukščiausią tiesą, paskutiniais metais šitos dienos atributai ir renginiai aprašomi visiškai ramiai, tarsi visada buvę ir visiškai naturalūs. Apie tokius, kaip aš, vis dažniau pasisako kaip neišsilavinusius atsilupėlius, stabdančius progresą (nekalbu apie tai, kad vienas toks visuomenės veikėjas pernai parašė visą straipsnį apie tai, kad per Vėlines į kapines važiuoja tik pensininkai ir be reikalo kelia avarijas).

Aišku, kad pasaulis keičiasi. Aišku, kad mūsų šalis keičiasi. Neišvengiamai. Kartais ir į gera. Bet man, kaip ir visur gyvenime, kyla daug klausimų. Pavyzdžiui, ar prieš priimdami visokį išorinį brukalą pagalvojame, ar jis mums tinka? Kaip mūsų ir vaikų psichiką veikia tie visi baisuokliai su benzininiais pjūklais iš siaubo parkų persikeliantys ir į kasdienę aplinką šiuo metų laiku? Ar bent pusė žmonių, paskelbę šią dieną sava švente, pasidomėjo jos istorija?

Taigi šiandien – dar sykį apie Helovyną.

Kokia šios dienos istorija?
Senasis keltiškas šios dienos pavadinimas, iš kurio kildinamas dabartinis Helovynas, vadinamas Samhain – nors, kaip suprantu, tariama labiau kaip Sauin. Keltai, senieji Vakarų ir Vidurio Europos gyventojai, šiuo laiku minėjo naujuosius metus, derliaus užbaigtuvę ir žiemos pradžią. Kokie buvo senieji papročiai ir tradicijos, skirti šiai progai, galėtume sužinoti gerokai pasigilinę į tyrimus šia tema.

Galima rasti tyrėjų lyginimus tarp baltiškos ir keltiškos pasaulėžiūros ir požiūrio į mirusiuosius, esą jis buvęs skirtingas, bet man visgi galvojasi, kad tiek apie vienus, tiek apie kitus esame praradę per daug žinių, kad galėtume tikrai 100 procentų ką teigti.

Dabar labiausiai paplitęs žinojimas apie tai, kad, norėdami atbaidyti besiblaškančias dvasias, keltai dėdavosi kaukes (ir išpjaustinėtuose moliūguose žvakeles prie namų durų degė), nes tikėjo, kad šiuo metu suplonėja riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio.

Iš čia naujoji persirengėlių tradicija ir kildinama. Tik, jaučiu, tie senieji keltai nei pjūklais švaistėsi, nei vieni kitus gąsdino kraujais ir klyksmais. Lygiai kaip ir mūsų pačių protėviai.

Į JAV šventė atkeliavo su 19 amžiaus antros pusės Škotijos ir Airijos emigrantų banga. Teko skaityti versiją, kad emigrantai norėjo pagąsdinti vietinius, taigi pasistengė savo kaukes padaryti baisesnes. Per laiką, veikiama ir kapitalizmo, vartotojiškumo, ši diena po truputį įgijo dabartinį gerai žinomą pavidalą – tik pavidalą, nes prasmės visai neliko.

Mus šios naujosios tradicijos pasiekė ne iš Airijos, o iš JAV. Daug kam šį faktą išgirdus pasišiaušia plaukai, tuoj puola į virtualius atlapus – ką gi tu čia kalbi? O vis dėlto net ir patys airiai savo keltiškų senųjų prasmių dažnai nebežino ir buvo stipriai paveikti vakarietiškos kultūros. Pamažu augant jos įtakai per filmus, socialinius tinklus ši diena išpopuliarėjo mūsų šalyje per paskutinius kelis dešimtmečius.

Pats Helovyno pavadinimas kilo iš „All Hallows' Eve“ – verstume kaip „Visų Šventųjų Išvakarės“. Manoma, kad šis pavadinimas pradėtas plačiai vartoti tada, kai krikščioniškame pasaulyje lapkričio 1 d. paskirta minėti visus šventuosius. Kaip ir su daugeliu švenčių, senosios tradicijos liejosi su krikščioniškomis. Laikui bėgant pamestos visos senosios prasmės, ir turime tai, ką turime – ne tik draugiškus persirengėlius, bet ir demonų, pabaisų atvaizdus bei žmones, pramogai gąsdinančius vieni kitus kraujais ir pjūklais.

Tai kas čia tokio?
Neseniai apie tai, kodėl dalis lietuvių nenori pripažinti Helovyno, įrašiau paaiškinamąjį vaizdo įrašą lietuviškų šaknų turintiems užsieniečiams. Tiesą pasakius, mano nustebimui, bent pusė jų sakėsi šios dienos nešvenčiantys. Vis dėlto kiti sako ir taip: niekas nebežino, dėl ko tą daro, tai kas čia tokio (nors sakyčiau, kad čia ir bėda), vaikai mokosi nebijoti raganų, ir t.t.

Tą patį dažnai sako ir lietuvaičiai – juk smagu, juk linksma, nieko čia baisaus nėra, ko jūs čia visi prisigalvojate. Būna, už kitokią nuomonę supyksta. Galiu tik įtarti, kad po pernai rašyto teksto keli pažįstami žmonės iki dabar griežia dantį būtent dėl šitos mano aštrios nuomonės.

Čia man norisi sakyti, kad keliame per mažai klausimų, o taip pat dar ir esame visiškai pasidavę labai daiktiškam, šiek tiek ateistiškam mąstymui, kuris tarsi sako mums, kad mūsų veiksmai neturi jokių pasekmių, o kitas pasaulis – tas, kuriuo tikėjo mūsų protėviai ir galvojo, kad riba tarp jo ir mūsiškio šiuo metu suplonėja – išvis neegzistuoja. Dėl to labai sudėtinga paaiškinti, tai kas su ta diena ir šventimo būdais ne taip – nes pavardinus tuos pavidalus žmogaus veide gali išskaityti „ar tu mažas vaikas, kad pabaisų bijai“.

Lieka bandyti kalbėti šių laikų motyvacinėmis frazėmis: kam dėmesį skiri, tas auga. Čia ne išimtis. O toliau galima galvoti pagal savo tikėjimą – kaip visa tai veikia mus psichologiškai, energetiškai, dvasiškai. Ką prisitraukiame? Kokią įtaką mums tai turi?

Kitas aspektas grynai pasaulėžiūrinis – taip aiškinau ir užsieniečiams: ši naujoji tradicija visiškai nesiderina su senąja lietuviška, baltiška, net ir dabartine krikščioniška, ypač, jei prisimename Helovyno kilmės aiškinimus.

Taip dažnai priešinamos baltiška ir krikščioniška tradicija, čia, man atrodo, sutaria: šis laikas skirtas pagarbai, maldai, ryšiui. Rimčiai, bet ne liūdesiui – paklausykite Margionų kaimo žmonių kalbant reportažuose apie išlikusią laužų tradiciją: Vėlinių susibūrimų kapinėse prie laužo jie visad laukė labiau nei Kalėdų – kaip linksmos, šeimą suburiančios šventės, kuriai tiek visko reikia padaryti besiruošiant, kuriai taip gražiai visi susitelkia.
Kaip galime suderinti Helovyno dvasių baidymą, gąsdinimą ir lietuvišką bandymą sugyventi su protėviais taikiai? Kaip vakare blaškytis keisčiausiuose vakarėliuose su velniais, pjūklais, zombiais, šių laikų aktualijas žinant tai ir visokių substancijų, kartais be saiko, vartoti, o ryte važiuoti į kapines ir apsimesti, kad staiga persijungėme į taikų, ramų, šviesų buvimą? Man nesuvokiama. Taip tiesiog neišeina.

Dar galima būtų pridėti, kad šiaip jau nesu nusiteikusi prieš šią dieną tik dėl to, kad ji svetima – ji tiesiog nesuderinama. Jei būtų į mūsų kraštus atėjusi kaip derliaus pabaigos šventė su moliūgais (ko, iš esmės, irgi matome – pavyzdžiui, Švėkšnoje, bet ir kitur), tai, ko gero, to prieštaravimo net nebūtų. Bet dabar tie du pasauliai per daug skirtingi.

O didžiausia bėda ta, kad jaunosiose kartose ta priešprieša kuria atotrūkį: Helovynas – linksma ir kieta, o kapinių ir giminių lankymas – nevykėliams.

Net dabartinėje Vėlinių tradicijoje esame daug prasmių ir papročių pametę. Bet net ir tuos kelis likusius metame per petį iškeisdami į tai, kas esą linksmiau ir populiariau. Ir taip stengdamiesi girtis dainų šventėmis, sutartinėmis, tautiniais rūbais, juos bandydami perkelti į populiariąją kultūrą, tokioje paprastoje vietoje tiesiog „prasileidžiame“. Ne tik patys šio laikotarpio tradicijų gerai nežinome, bet ir iš ateities atimame.
Na ir galų gale – siaubo parkai veikia visą mėnesį, tai gal nieko tokio, jei kiek anksčiau nueisiu su vaikais pasisiaubinti?

Viens – į ką kreipiame dėmesį? Kur telkiame savo energiją? Kodėl vis mažiau mus domina tai, kas estetiška, gražu, šviesu – kodėl visi tokie reiškiniai mums staiga pasidarė nuobodūs?

Du – na paaiškinkite man, kaip dvaro teritorijoje susiderina siaubo parkas, o šalia jo Vėlinių ekspozicija? Čia išvis būtų galima diskutuoti, kaip su dvarų kultūra susiję monstrai ir zombiai – ar iš dvarų liko tik verslo forma, o ne paveldo saugojimo vieta?

Trys – kažkodėl tie parkai įrengiami ne tik privačiose teritorijose, bet ir viešuose parkuose, kur mamos vaikšto su vaikais, kur žmonės eina atsikvėpti, kur vyresnio amžiaus atstovai leidžia laiką, stebi gamtą. Toli gražu ne visi norėtų priverstinai matyti pakaruoklius, vaiduoklius ir skeletus. Drįsčiau sakyti, kad nemaža dalis nenorėtų. Bet lankytojų, matyt, pakanka – ir štai dar viena verslo forma, kuri šiaip jau nieko gero, gražaus, šviesaus nekuria.

Keturi – kodėl renkamės siaubą ir baimę, kodėl jie mums paradoksaliai kelia geras emocijas, adrenaliną, pasitenkinimo jausmą? Čia paliksiu retorinį klausimą.

Daugelyje pasaulio senųjų kultūrų šis metų laikas buvo skirtas susijungti, susitikti su protėviais, prisiminti ir pagerbti juos, savo šaknis, kilmę, tradicijas. Ar dar prisimename?

Pabaigai perfrazuosiu tą, ką rašiau pernai:

Kur skubame? Kas iš to bus? Kokios pasekmės? Nežinome. Panašu, kad šitoks progresas mums neatneša nei Šviesos, nei jokio kito gėrio.
Švęsti, nešvęsti, daryti, nedaryti – kiekvieno laisvas pasirinkimas. Bet būkime sąmoningi, ką renkamės ir dėl ko. O gal kartais leidžiame kažkam pasirinkti už mus?
Galit sakyti, kad nereikia sureikšminti. Bet galvoju, kad šiuo keistu laikmečiu kai ką sureikšminti visgi verta.
​
Mums visiems labai reikia Šviesos. Taigi pats tas laikas apgalvoti ir rinktis, kokios muzikos ir kalbų klausome, ką žiūrime, skaitome, kaip švenčiame, bendraujame, ką į aplinką išleidžiame ir kaip gyvename.
Rinkimės taip, tarsi nuo mūsų pasirinkimų priklausytų mūsų vaikų, anūkų, proanūkių ir šimtų kartų po jų gyvenimai.
Nes iš tiesų – taip ir yra.

Ką po savęs paliksi Tu?

*Dėl visa ko – be atskiro sutikimo cituoti, kopijuoti draudžiama.

Po vienos paskaitos prieina žmogus ir klausia: o Jūs į giminės susitikimus važiuojate?
Ne, ne į savo – į kitų.
Šypsausi.
Apskritai giminės susitikimai labai įdomus reiškinys ir visai atskira tema. Man, kaip giminės istorijos tyrinėtojai ir rinkėjai, norėtųsi jų po kelis per metus – vis kitai giminės šakai. Na bet realybėje taip nebūtinai pavyksta – nebūna tiek daug norinčių susitikti arba gal dar ne laikas – kas yra organizavę tokius susitikimus, turbūt pritars.
Vis dėlto džiaugiuosi už kiekvieną, kam susitikti su gimine pavyksta – juk nuostabu matyti tuos, su kuriais nematomais ryšiais esame susiję, vienoje vietoje, kartu laiko praleisti, prisiminti bendrą istoriją, tuos, kurie jau išėję, bet kurių dėka gyvename.
Vasarai ir giminės susitikimų sezonui prasidėjus – keli punktai, kurie, mano galva, svarbūs organizuojant giminės susitikimą:
1) Prisiminti, kad čia ne šiaip balius – ieškokime prasmės: kodėl susitinkame, kas mus jungia, ką tas protėvių ir vienas kito žinojimas mums suteikia.
2) Geriausias laikas pradėti planuoti ir kviesti – prieš 6-7 mėnesius. Ilgiau – per daug, trumpiau – per mažai.
3) Jei įmanoma – surasti visus, net tuos, kurie tarsi nebendrauja, tarsi ryšiai nutrūkę. Gali būti, kad būtent jie labiausiai džiaugsis proga susitikti
4) Nuotraukos. Sugalvoti, kaip jas išeksponuoti susitikimo vietoje – nes tikrai norėsis prisiminti praeities akimirkas, o tai bus ir proga gražiems, prasmingiems pokalbiams tarp giminaičių. Taip pat pasirūpinti, kad būtų, kas fotografuos patį susitikimą – kad būtų tąsa giminės nuotraukų albumams.
5) Pasiruošti aplankyti kapelius, pagerbti išėjusius. Jų dėka galime būti, gyventi, jų dėka galime susitikti.
6) Giminės istorijos apžvalgą, aptarimą, oficialiąją dalį daryti kuo anksčiau dienoje – į vakarą žmonės pavargsta ir jau dėmesys išsiblaško.
7) Man pačiai patiko turėti popierinę knygą, kurioje buvau nupiešusi giminės medį, o toliau trumpai ranka aprašiusi giminės istoriją. Žmonės ėjo, vartė, kalbėjosi, diskutavo. Po to ten pat suklijavau po susitikimo likusių nuotraukų. Kada nors vėl panaudosime, kai bus proga
Ieškoti pagalbos: kas gali nupiešti plakatą, kas gali suorganizuoti žaidimus. Nepasilikti visų užduočių sau Iš patirties – savanorių atsiras mažai. Prašyti labai konkrečiai konkretaus žmogaus.
9) Smagiai pasiteisinusi idėja – kad kiekviena šeima atsivežtų savo gamintą kepinį. Savotiškas žaidimas, kieno bus skaniausias, gardžiausias
10) Atsipalaiduoti – nes ne viskas įvyks pagal planą, ne visiems patiks, ne visi išvis norės atvažiuoti, net jei galės. Viskas gerai!
Tas žmogus, kurį minėjau pradžioje, pridėjo: taip norėtųsi, kad giminė, o ypač jaunimas, susipažintų su genealogija, dėl ko svarbu sudarinėti medį, pažinti giminę.
Ir jam sakiau, ir Jums – taip, galiu į Jūsų giminės susitikimą atvažiuoti ir pravesti praktinį užsiėmimą ar paskaitą, kad tas įdomumas, noras savą giminę pažinti dar sustiprėtų ar atsirastų. Skambinkit, rašykit – sutarsim
O jei Jums šiemet suburti giminės dar nepavyksta – mielai prašom į, kaip aš juokiuosi, tolimų giminių susitikimą Genealogijos ir tradicijų savaitgalis-šventė „Protėviai ir mes“ rugpjūčio 16-17 dienomis.

Per gimnazijos išleistuves prie manęs priėjo direktoriaus pavaduotoja ir paklausė: na ir ką tu šituos mokslus pabaigusi žadi veikti?
Susilaikiau neatsakiusi „nieko“, nors ir knietėjo Vis dėlto išties atsitiko taip, kad studijas keičiau, per karantiną išėjau į akademines atostogas, po to vėl keičiau. Tuo metu, kai pirmąjį kartą nusprendžiau po dviejų metų studijų išeiti kitur, savo aplinkoje daug kam ko gero atrodžiau visai nerimta balta varna, o buvo ir tokių klasiokų mamų, kurios manąją mamą sutikusios visai nedailiai puikuodavosi.
Būdavo momentų, kai galvodavau – va, visi gyvena žmonės kaip žmonės, ant visko paeiliui varneles dėdami – na, žinot: bakalauras, magistras, vyras, namas – klasiokai seniai mokslus baigė. O aš vis nemoku žmoniškai. Vis norisi kaip nors kitaip.
Įdomumas tas, kad iš tiesų tai visai nenutuokiau, koks mano kelias, šiek tiek klajojau, dairiausi tai šen, tai ten vis ieškodama – kol nepasidaviau pačiam gyvenimui. Ne, ne blogąja prasme – o pačia gražiausia.
Mes, šiuolaikiniai žmonės, dažnai renkamės ne tai, ko iš tiesų norime, ne tai, kas patiems patinka, o tai, kas gražiai atrodo nuotraukose, tai, ką knygose randame aprašyta kaip teisingą gyvenimo variantą, tai, kas atrodys gražu aplinkiniams.
O aš nemoku „paukščiuoti“ pagal sąrašą. Turbūt niekada nemokėsiu. Visad ieškojau savojo kelio, ne svetimo, kartais trumpam rasdavau, o supratusi, kad etapas baigtas – ėjau toliau.
Taigi kai išties pasidaviau gyvenimo tėkmei, pradėjo ryškėti vaizdas. Ne, ne penkeriems metams į priekį – o tik tam, ką turiu padaryti šiandien.
Mes nei vienas nežinome, kas bus po tų penkerių metų. Bet galim daryti viską, kas įmanoma geriausio, prasmingiausio čia ir dabar. Ten ir taip, kaip esam vedami – Dievo, likimo, Gyvenimo.
Ir taip, man tikrai būna pikta, kai žmonės kitus vertina pagal savo susikurtą kurpalį – kokiam name ir kaip turi gyventi, kelių metų privalai ištekėti, kokią rimtą profesiją turi pasirinkti, kaip atrodyti, kaip kalbėti…
Neretai vieni kitus drąsindami sakom: „koks skirtumas, ką kiti pagalvos?“ Ir dabar kai kam gal kilo noras taip man pasakyti. Bet ne tuo tikslu rašau. O ir beveik garantuoju, kad visi nors kartais, nors trupučiuką dėmesį į tuos vertinimus atkreipiam
Rašau, nes mūsų gyvenimas – ne vien pavadinimai, varnelės sąraše, titulai ir diplomai. Kiekvieno iš mūsų kelias vienintelis toks. Jis neturi tvarkaraščių. Dievas neturi tvarkaraščių – jei esam pasiruošę išgirsti, ką jis mums ausin šnabžda, jei išgirstam – tada ir laikas.
Tai ir einu. Taip, kaip veda. Dažnai nepatogiai, dažnai auginančiai. Kitaip, negu sugalvoti tvarkaraščiai sako. Pagal širdį. Pagal ženklus, kuriuos siunčia Gyvenimas.
Iš to, būtent iš to atsirado Stiprios šaknys, būtent per šaknis jau keli metai mane Dievas ir gyvenimas veda. Ir tebūnie atrodys nerimta, neprestižas, neprabangu. Bet man pačiai kasdien daryti tai, kas man rodosi svarbu, prasminga, kas džiugina – didžiausia prabanga.

​Negali iš savęs išimti to, ką atsinešei gimdamas. Neištrinsi charakterio, keistų savybių, lygiai kaip ir talentų, gabumų. Nepašalinsi prosenelio kreivos šypsenos ar babos nosies – na, teoriškai gali, bet tas genų, to slapto vidinio kodo, niekaip nepakeis.
Kiekvieną kartą susigėdus garsios kalbos, įpročio bambėti, kartais – susirūpinimo išraiškos, pasirodančios veide švelniai suraukta kakta, turiu sau priminti: prigimties nepakeisi.
Gali kažkokias savybes sušvelninti, atkreipti dėmesį į jas, bet ta vidinė jėga vis tiek anksčiau ar vėliau nušluos. Ir gal kartais bus gėda, gal kartais kam pasirodys, kad esi nemandagus, gal net neteisingai supras, palaikys keistu ar nesusipratusiu. Kitą kartą susiprasi labiau.
Bet esmė štai kame: ta šluojanti jėga kiekvienam iš mūsų – man, Tau – suteikia ir slaptų turtų. Apie juos dar gal net nežinome. Atėjus laikus sužinosime.
Atėjus lemtingiems, svarbiems momentams ta energija staiga iššauna gražiu fejerverku, gėlėmis, vidine švente – kaip bepavadintume: gebėjimu reaguoti sudėtingoje situacijoje, atkaklumu, tvirtumu, gal meniniais, muzikiniais gebėjimais, gal aštriu protu ir įžvalga, o gal – gebėjimu pasirūpinti, švelnumu, tikrumu.
Ir paslaptis, ko gero, ta, kad tik priėmę abi šitos šluojančios jėgos puses – ir garsiakalbę, kartais nemandagią, storžievišką, ir švelnią, menišką, įžvalgią, stebuklingą – sugebėsime suvokti savo gyvenimą, savo istoriją, savąją kultūrą ir net save.
Visa tai – ir visi tie, kas gyveno prieš mus, esame mes.
Tai – viso gyvenimo pažinimo kelionė: per protėvių paliktus ženklus pažįstame ir save. Reikia tik išdrįsti.